Tas kasdieninis „kas vakarienei?“ sukelia stresą, kurio, planuojant tikrai pavyksta išvengti.
Labai mėgstu gaminti. Bet yra ir bet. Man patinka ruošti maistą, kai turiu laiko, nespaudžia namų ruošos darbai, galiu improvizuoti ir mėgautis kiekvienu procesu. Ir visai nebijau prisipažinti, kad darbo dienomis gaminimas man teikia gerokai mažiau malonumo, o kartais net ir erzina.
Nuo tada kai pradėjau dirbti, o tai nutiko daugiau nei prieš dešimtmetį, į darbą pietus beveik visada nešuosi. Kavinėse pietauju tik jei su kažkuo susitariu arba jeigu noriu išmėginti naują vietą. Vis tik, taip būna kartą per savaitę ar rečiau. Taigi darbo dienomis turiu paruošti pietus ir vakarienę. Ir ne tik sau – maistą iš namų į darbą nešasi ir vyras.
Planuoti maistą pradėjau norėdama labiau kontroliuoti pirkinius ir sutaupyti pinigų. Tikslą tuomet pavyko pasiekti, bet atradau ir kitą medalio pusę – turint planą nebereikia sukti galvos, o tai ką šiandien valgysim? Tas kasdieninis „kas vakarienei?“ sukelia stresą, kurio, planuojant tikrai pavyksta išvengti.
Nėra taip, kad nuolatos planuoju savaitės meniu. Kartais atsibosta sudarinėti sąrašus ir nustoju tai daryti. O tada nutinka įvykiai, kurie ir vėl paskatina atgaivinti planavimo įgūdžius. Kiek kartų jums yra buvę, kad grįžtate po darbo, išsunkti kaip citrinos, ir dar reikia sugalvoti, ką pavalgyti? Man – nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Nėra nei jėgų galvoti apie maistingą valgį, nei noro gaminti, taigi vakaras baigiasi 2 virtais kiaušiniais ir agurkais (čia teigiamas scenarijus) arba čipsų pakeliu (ne toks teigiamas).
Meniu suplanuoju tik darbo dienoms, o savaitgaliams pasižymiu idėjas, nes tai laikas improvizacijai, kūrybai, lėtiems gaminimo ir valgymo ritualams.
Kodėl verta planuoti meniu?
- Sutaupau laiko. Žinodama, ką gaminsiu, tikslingai apsiperku iš anksto ir nereikia kasdien galvoti patiekalų bei lėkti į parduotuvę, nes staiga užsimaniau lazanijos, nors neturiu nei lakštų, nei maltos mėsos.
- Sumažinu maisto švaistymą, nes sunaudoju jau turimus produktus vietoj naujų pirkimo.
- Maitinimasis tampa labiau visavertis ir kokybiškesnis, sumažėja beverčio maisto ir emocinis valgymas.
- Apsipirkimas tampa racionalesnis, išvengiu nebūtinų pirkinių. Apgalvotas produktų sąrašas leidžia neprisipirkti tokių, kuriems šiuo metu taikoma akcija, galvojant, o gal kažką pagaminsiu iš jų vėliau.
- Mažiau streso, nes žinau, ką valgysime vakarienei!
Kas vargina?
- Planavimui reikia skirti laiko – dažniausiai skiriu apie pusvalandį šeštadienį arba sekmadienį.
- Retais atvejais nebenoriu to, ką suplanavau konkrečiai dienai, tačiau beveik visada suplanuotus valgius galiu perkelti iš vienos dienos į kitą. Asmeniškai man yra geriau aiškus ir apgalvotas planas, nes kai jo neturiu, blaškausi negalėdama apsispręsti tarp kelių patiekalų ir skiriu per daug laiko bei energijos galvojimui.
Procesas: kaip aš planuoju savaitės meniu.
Pusryčiai.
Savaitgaliais dažniausiai kepu duoną, visuomet turime granolos ir avižinių dribsnių, įvairių vaisių ir daržovių, tad mūsų pusryčiai darbo dienomis apsiriboja 4 variantais:
- Įvairūs sumuštiniai (karšti, su sūriu ir daržovėmis, prancūziškas skrebutis ir t.t).
- Granola su naminiu jogurtu ir vaisiais arba uogomis.
- Avižinė košė su riešutų sviestu, čija sėklomis, bananu.
- Žalieji kokteiliai.
Pusryčius taip pat dažnai ruošiu išsinešimui, nes vyras juos valgo tik nuvykęs į darbą.
Pietūs ir vakarienės.
Šis procesas ilgesnis, reikia apgalvoti daugiau dalykų. Vis tik, nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti, o ilgainiui planavimo įgūdžiai tampa įpročiu.
1. Pirmiausia apžiūriu šaldytuvą, šaldiklį, atsargas spintelėse, sandėliuke. Taip pasitikrinu, ar yra produktų, kuriuos jau reiktų sunaudoti ir prisimenu, ko turime, o ko reikėtų nupirkti. Tai galioja ir einamiesiems produktams: citrinoms, vaisiams, pienui, žalumynams, kavai, druskai ir pan.
2. Susirašau patiekalus, kuriuos kitą savaitę norėčiau valgyti ir tuos, kuriuos galiu gaminti iš turimų produktų. Dažniausiai savaitės eigoje man kyla minčių – pasiilgstu kažkurio patiekalo, kažką skanaus pamatau socialinėje medijoje ar noriu išmėginti naują receptą. Taigi, pasidarau kitos savaitės galimų patiekalų sąrašą. Valgių variantų gali būti daugiau nei kitai savaitei reikės, o neįgyvendintas idėjas galėsiu panaudoti ir vėliau.
3. Planuodama valgius, stengiuosi, kad maistas būtų kiek įmanoma įvairesnis, kad būtų patiekalų tik iš daržovių, kad būtų žuvies, kad bent kartą per savaitę valgytume sriubos (man ji nebūtina, tačiau vyras labai mėgsta). Kelių dienų patiekaluose mėsos nebūna visai. Ieškau tam tikro balanso – jeigu pietums mėsos kukuliai su bulvių koše, tai vakarienei gaivios salotos, jeigu vakarienei suplanuoti švieži makaronai, pietums kažkas iš daržovių. Ne visuomet pavyksta, bet valgydama įvairesnį maistą jaučiuosi geriau.
4. Nusibraižau paprastą lentelę – man visada aiškiau, kai matau planą ant popieriaus, galiu jame pasižymėti ir jį pildyti. Susirašau stulpeliuose savaitės dienas (pirmadienis – penktadienis) ir tris eilutes: pusryčiai, pietūs, vakarienė.
5. Pagalvoju, kuriuos patiekalus galiu daryti, kad užtektų ir vakarienei, ir kitos dienos pietums (tinka įvairūs apkepai, troškiniai, lazanija, kugelis ar sriuba), o kurie nusinešus į darbą ir pašildyti nebus tokie skanūs, tarkim, makaronai arba sushi dubenėlis. Sąraše prie kiekvieno patiekalo pažymiu skaičiukus: 1 (vienam valgymui) arba 2 (dviem valgymams). Porcijų skaičius kartais priklauso ir nuo turimo produktų kiekio.
6. Mintyse apžvelgiu apie kitos savaitės planus. Galbūt planuojame vakarieniauti mieste, o kažkurią dieną nereikia daryti pietų. Prie tų dienų valgymo stulpelyje padedu brūkšniuką, simbolizuojantį, kad maisto nereikia. Žinoma, karantino metu tai neaktualu.
7. Tuomet pildau lentelę, atsižvelgdama į keletą dalykų:
- ar yra/bus maisto likučių po savaitgalio (tikrai dažnai lieka pirmadienio pietums),
- ar yra produktų, iš kurių reikėtų gaminti greičiau – patiekalus su tokiais produktais įrašau savaitės pradžioje,
- ar yra vakarų, kai gaminimui galėsiu skirti tik 15 – 20 minučių – tokiais atvejais mėgstu gaminti makaronus ar kiaušinių patiekalus (virti kiaušiniai, kiaušinienė, pikantiška mišrainė ir pan.),
- ar bus taip, kad gaminimui negalėsiu skirti laiko, o tai reiškia, kad dieną prieš tai turiu paruošti patiekalą, kurio pakaktų ir kitos dienos pietums/vakarienei.
- maisto įvairovę ir anksčiau aprašytą balansą, kurio siekiu.
8. Susidėliojusi valgius plane, susirašau, kokių produktų kitai savaitei trūksta.
9. Tą dieną ir visos savaitės eigoje pasižymiu kilusias patiekalų idėjas – ar jos būtų savaitgaliui, ar kitai savaitei.
10. Kaip jau minėjau, atsitinka ir taip, jog perkeliu patiekalą iš suplanuotos dienos į kitą. Kartais spontaniškai pavalgome mieste ar užsisakome išsinešimui, kartais dėl tam tikrų aplinkybių nepavyksta pasigaminti to, ką planavau, tačiau dėl tokių dalykų nesijaudinu ir idėją perkeliu kitai dienai/savaitei.
Užkandžiai ir desertai.
Užkandžių neplanuoju, nes namuose beveik visuomet turime obuolių, riešutų, datulių, jų įsidedu ir į darbą. Desertus dažniau darau savaitgaliais, bet jeigu kyla noras kažką pagaminti, tai nesivaržau ir idėją įgyvendinu.
Jei maisto planavimas vis tiek atrodo sudėtingas:
- Pradėkite pamažu. Susiplanuokite valgius 3 dienoms. Susiplanuokite tik pusryčius ir pietus arba pusryčius ir vakarienę.
- Jei trūksta idėjų, pasitelkite į pagalbą Pinterest, Instagram ar pavartykite kulinarines knygas. Nebūtina gaminti konkretaus ten pamatyto patiekalo, kartais užtenka vaizdų, kurie padeda generuoti idėjas.
Atraskite sau tinkamiausią variantą, kuris nekeltų streso ir taptų maloniu įpročiu!
Parašykite komentarą