Pastarosioms dienomis vis su kuo nors pasikalbu apie tai, kaip jie jaučiasi. Buvau įsitikinusi, kad nerimą dėl koronaviruso labiau jaučia vyresnio amžiaus žmonės, bet klydau. Nemažai mano draugų, kolegų, pažįstamų pripažino, kad vienaip ar kitaip stiprus nerimas pasireiškia ir jiems. Tą jausmą žinau, dažnai jis būna netgi toks užslėptas, kai atrodo, kad jo nėra, bet išlenda pykčio pavidalu ar sutrikdo miegą. Tokį jį patyriau prieš operacijas – pabusdavau vidury nakties besidaužančia širdimi, susinervindavau dėl menkiausios smulkmenos.
Pačioje karantino pradžioje nerimavau ir aš. Godžiai siurbiau kiekvieną naują žinią apie koronavirusą, sekiau visus skaičius ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų. Buvo sunku susikaupti darbui, nes atrodė, kad griūna pasaulis, kurdavau įvairius, vienas už kitą baisesnius scenarijus. Bet gana greitai priėmiau situaciją, nustojau taip aktyviai sekti su pandemija susijusią informaciją ir pradėjau vertinti tai, kaip laikotarpį, kai reikia pakentėti ir išlaukti. O čia patirties turiu nemažai.
Patarimų apie nerimo mažinimą šiuo metu yra gausu, man pasiteisino rutinos, taisyklių susikūrimas ir daug veiklos. Tokie paprasti principai, ritualai padeda išlaikyti ramybę ir pozityvią nuotaiką bei neleidžia pasiduoti žiniasklaidos spaudimui.
MANKŠTA. Iki karantino 3 kartus per savaitę dirbdavau su kineziterapeute, kitomis dienomis darydavau (arba turėdavau daryti, jei jau sąžiningai) pratimus namuose, bet kartais būdavo taip sunku prisiversti! Dabar prie mankštos prisijungia vyras ir ši rytinė veikla tapo tokiu savaime suprantamu dalyku, kad pačiai sunku patikėti.
PLANAVIMAS. Susiplanuoju ne tik darbinius reikalus, bet ir maisto gaminimą, apsipirkimus, namų ruošą. Atsižvelgiant į konkrečios dienos darbo planus, konferencinius skambučius, su vyru apsitariame pietų ir kavos pertraukų laiką.
NUSITEIKIMAS. PASIRUOŠIMAS DARBUI. Nors dirbame iš namų, prie darbo stalo ateiname pasiruošę: papusryčiavę, išlindę iš pižamų, stengiamės išlaikyti panašų režimą, kaip ir einant į darbą. Pasisekė, kad galėjome darbo erdvę susikurti atskirame kambaryje, tad po darbo valandų galime tiesiogine prasme uždaryti duris.PASIVAIKSČIOJIMAI IR GALVOS
PRAVĖDINIMAS. Papietavę, su Taiga apsukame nedidelį ratuką rajone. Taip atitrūkstame nuo reikalų ir pravėdinę galvas pradedame antrą darbo dienos pusę. O baigę darbus einame į ilgąjį, bent valandos trukmės, pasivaikščiojimą. Man labai svarbu pakankamai judėti, tačiau pasivaikščiojimai didina ne tik žingsnių skaičių, bet ir vidinę ramybę.
RITUALAI, ĮPROČIAI, NUSIRAMINIMAS. Apie tai, kad skaitymas padeda užmigti ir net gali pagerinti miegą, tikrai žinote. Jau kurį laiką bent 15 puslapių prieš miegą yra mano dienos užbaigimo ritualas, kuris šiuo metu labai praverčia, leidžia nurimti visoms mintims ir atsipalaiduoti. Nuo metų pradžios miegamajame nebebūna telefonų, tai padėjo atprasti nuo „tik trupučio“ rytinio ir vakarinio paskrolinimo socialiniuose tinkluose.
ATRADIMAI. SAVIPAGALBA.
- Daug daugiau juokaujame ir juokiamės. Kai kurie juokai būna šiek tiek „juodoki“, suprantami tik mums abiem, bet jie irgi padeda išlaikyti sąmoningumą, nepaskęsti negatyvios informacijos sraute.
- Įdomu tai, kad per karantiną labai pagerėjo santykiai su vyru, kuriuos, po mano operacijų, reabilitacijų, stiprių išgyvenimų buvo ištikusi krizė. Gal ji buvo labiau ištikusi mane, bet išgyvenome sudėtingą etapą. Jei kitur dėl per daug drauge praleidžiamo laiko žmonės skiriasi, mums tai padėjo skyrybų išvengti.
- Dėl buitinių dalykų ir smulkmenų periodiškai pasipykstame, bet kaip ir anksčiau mūsų namuose yra būtinos kavos pertraukėlės. Kavą ruošia vyras, o mano pareiga pasirūpinti desertu. Šiandien dalinuosi karantininiu keksiukų receptu, nes vengdama parduotuvės, naudojau uogų likučius iš šaldiklio, o miltų trūkumą kompensavau sumaltais avižiniais dribsniais. Jei mėgstate keksiukus su uogomis ir smagią rūgštelę, būtinai išbandykite.
Parašykite komentarą