Gyvenimas yra tik mirksnis. Viena akimirka ir 10 dovanotų metų prabėgo. 10 metų, kurių galėjo nebūti, jei ne Vokietijoje gyvenantis mano bendraamžis, kurio niekada savo akyse neregėjau, gydymas kaulų čiulpų transplantacija ir nuostabūs Lietuvos gydytojai.
Kai 2009 m. pabaigoje ligoninės priimamajame išgirdau, kad galimai sergu leukemija, bandžiau save įtikinti, kad tai ne kraujo vėžys. Vis tik, po 4 dienų diagnozė buvo patvirtinta, taip pat sužinojau, kad chemoterapijos nepakaks ir tam, kad liga būtų įveikta, būtina kaulų čiulpų transplantacija. Per Kūčias man statė centrinį kateterį ir netrukus juo pradėjo lašėti „chemija“, o Naujus metus pasitikau nauja šukuosena ir amžiams pasikeitusiu gyvenimu.
Tada dar nieko nesupratau: nei ligos rimtumo, nei gydymo sudėtingumo, nei kas bus vėliau. Atsidaviau gydymui, pasitikėjau medikais ir tikėjau, kad kažkur pasaulyje yra mano „kraujo brolis“. Nors, iki pat transplantacijos galvojau, kad gal ir nebūtinai jos reikės, gal pakaks kelių chemoterapijos kursų, o gydytojai taip pasakė tik apsidraudimui.
Kelias iki transplantacijos buvo ilgas ir neapsakomai sunkus. Tik šeši mėnesiai, kurie tada atrodė tokie ilgi ir galintys sutalpinti net kelis gyvenimus. 4 chemoterapijos kursai ir 5-oji intensyvi chemoterapija prieš transplantaciją. Sulig kiekviena „chemija“ darėsi vis sunkiau rasti jėgų – ne tik išbūti, bet tikėti, kad ištversiu. Ne kartą užsimerkusi norėjau daugiau nenubusti, kad tik nereikėtų kęsti to būvio.
Viso to, ką išgyvenau dar ir dabar negaliu sutalpinti į žodžius, o dažnai atrodo, kad ten buvau ne aš, o kažkokia kita manęs versija.
Nauja viltis nušvito tą naktį, kai iš Vokietijos atkeliavo donoro ląstelės. Vėl stebuklingai atsirado jėgų patikėti, kad pasveiksiu.
Kai manęs klausdavo, kas pasikeitė, susirgus vėžiu, sakydavau, kad esminių pokyčių nebuvo, tik išsigrynino vertybės. Tai ir tiesa, ir ne visai.
Gyvenimas pasidalijo į iki ligos, gydymo metu ir po kaulų čiulpų transplantacijos – dienos, kai gavau brangiausią dovaną, galimybę pasveikti. O nepasikeisti gyvenimas tiesiog negali, pajutus, kaip jis apsiverčia per vieną mirksnį.
Manęs neištiko jokie kardinalūs pokyčiai, kurie stereotipiškai priskiriami patirčiai su liga, tačiau viduje įvyko daugybė mažų pasikeitimų. Jie apgaubė lyg tinklas, supintas iš kitokio gyvenimo suvokimo ir žinojimo, kad viso to galėjo nebūti, ir nepaleidžia iki šiol. Jie sukūrė kitą mane, tą, kurią išgelbėjo nepažįstamo žmogaus kilnumas.
Tuos pasikeitimus pastebėjau ne iš karto, jie skleidėsi pamažu ir stiprėja su kiekvienais metais, kuriuos gavau dovanų. O ir sudėti į žodžius jie tik maža dalimi aprėpia tai, ką jaučiu.
- Kai ryte pabundu, mane apima nenusakomas dėkingumas, kad esu gyva ir turiu dar vieną dieną šioje žemėje.
- Kai lyja, aš iš visos širdies džiaugiuosi tuo lietumi, kaip ir kiekvienu metų sezonu, vien dėl to, kad galiu tai patirti.
- Kai pakeliu akis į dangų man atrodo, kad niekada jo tokio gražaus nemačiau.
- Kai būnu prie jūros, noriu sugerti į save kiekvieną smulkmeną, kiekvieną smėlio dulkę ir kiekvienos bangos ošimą.
- Kai liečiu meilę, į atmintį deduosi jo odos pojūtį, veido kontūrus, ilgas blakstienas, seną randą prie lūpos.
- Vis dažniau grožiuosi tuo, kas mane supa ir noriu sustabdyti jaukias akimirkas.
Nors tikėjausi, niekada nesvajojau, kad turėsiu jų tiek daug. 10 metų, kurie prabėgo lyg mirksnis, todėl renkuosi šią dieną švęsti ir niekada nepamiršti man suteiktos galimybės. Ne tik pasveikti, bet ir gyventi.
Šią dieną vadinu savo antruoju gimtadieniu ir, jei atvirai, ją mėgstu kiek labiau nei tikrąją savo gimimo dieną. Ši diena turi stebuklingumo ir slėpiningumo, ji primena buvimo čia ir dabar svarbą, primena apie mano ir artimųjų stiprybę, kurios niekada negalėjau įsivaizduoti, apie nepamatuojamą nepažįstamojo gerumą ir kilnumą, apie meilę, kuri gali įveikti labai daug. Tai dėkingumo diena. Dėkingumo ne tik kaulų čiulpų donorui, dovanojusiam man galimybę pasveikti, bet ir kiekvienam potencialiam donorui esančiam negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Jei dar nesatę užsiregistravę, bet norėtumėte arba įdomu sužinoti apie kaulų čiulpų donorystę daugiau, skaitykite bukgeras.lt.
Ir žinoma, tai diena, kai tortas, kad ir simboliniam gimtadieniui, bet yra būtinas! Šį kartą gaminau kavos tortą.
Parašykite komentarą